Mėnesio Juodaragio XXIII tema – UGNIS
2023 metais MJR festivalis pašvenčiamas Ugniai – sakraliausiai baltiškos kultūros raiškai, nuo žmonijos pradžios saugomai ir gerbiamai aukuruose, Gabijos globojamuose namų židiniuose, degančiai visų apeigų ir svarbiausių įvykių centre. Ugniai, kuri mus suburia, sutelkia, sujungia, teikia šilumą, šviesą ir viltį. Ji įkuriama, kūrenama, kurstoma – iš jos žaizdro ateina pačios KŪRYBOS esmė.
„Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Iš to pasidarė lietuvių rimtas būdas, jų sveika skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnis – tai šviesa ir gyvybė.
Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą,“ – Vydūnas.
Visoje aplinkinio pasaulio sanklodoje Ugnis yra ypatinga kūrinijos dalis, praktiškai svarbi ir reikalinga vien žmogui. Greta Žemės, Oro ir Vandens, Ugnis yra tarsi atskira, “antgamtiška” dievų dovana žmogui – žmogaus elementas. Su ugnies teikiama galia žmogus sukūrė savo kultūrą, ji gyvybingumo ir šviesos teikėja, meistrų įrankis, sukurtų įrengimų variklis, bei visų pasaulio religijų banduolys. Ugnis yra pirmasis šventumo suvokimas, akimirksniu užburiantis ir nuraminantis, sujungiantis su protėviais ir visa kosmoso amžinybe. Amžinoji Ugnis iki šiol įprasmina tautų atmintį ir tikėjimą.
Kaip senojo baltų tikėjimo ženkals Ugnis nuolat kurenta ir saugota Romovėje, Šventaragyje ir visose šventyklose. Jos užgesinimas reikšdavęs ir tikėjimo pabaigą. Tačiau net įsigalėjus svetimai religijai, lietuviuose Ugnies kultas išliko beveik nepasikeitęs.
Baltai skyrė tris Ugnies sferas – Dangaus Ugnį (Saulė, Perkūnas), Žemės Ugnį ir Požemio (Paragaras). Namų ugnį, su kuria bendraujama kasdien, globojo įvairios dievybės, tarp kurių iki mūsų dienų puikiai žinoma Gabija, Saulės duktė, gobianti ir raminanti namų židinį. Taip pat minimi Dimstipatis, Prakūrimas, Gabikis, Gabjaujis, Gabjauja, Pelengabija, Užpelenis, prūsų Panike, latvių Ugnies mote.
Ugnies židinys jungė šeimą ir bendruomenę, šildė namus, kepė duoną, kaitino pirtį. Jos dūmais dūmojantys žyniai siuntė maldas dievams. Baltų Ugnis gerbiama ypatingai, ji prausiama, maitinama, jai klojamas patalas ir sakomi malonūs žodžiai, visuomet su gerumu ir pagarba. Ugnimi apsivaloma, skaistinama dvasia, jos švarumas yra universalus pasaulio kultūrose.
Ugnis nemėgsta juokų. Būdama šviesos ir gyvenimo teikėja, Ugnis tuo pačiu yra skaudžiausia baudėja, galinti paversti gyvenimus pelenais, žudanti karo liepsnomis ir praryjanti gaisrų pragarais. Už gerą geru, už blogą blogu. Dėl to santykis su Ugnimi yra atidus ir pagarbus, lydimas apeigų ir susitelkimo.
Kad Ugnis yra gili dvasios ir polėkio raiška sako širdies šiluma, degančios akys, vidinė ugnis, dvasios šviesa. Ji geriausiai nusako aistrą ir meilę, kuri ko gero vienintelė su Ugnimi gali pasilyginti karščiu. Visas gyvenimas nusakomas kaip degimas – žmogus užsidega, pasišvenčia, kuria, nušvinta, perdega, nudega, sudega ir užgęsta. Po mirties, kaip byloja Sovijaus sakmė, į Dausas keliaujama per skaisčią švytinčią Ugnį.
Ugnis – pati svarbiausia ir magiškiausia tema Mėnesio Juodaragio kelionėje. Tegul mūsų šventėje Ugnelė būna telkianti, jungianti, šildanti, rami ir maloninga, žaižaruojanti, jauki ir užburianti. Tegul įsižiebia akyse liepsnelės
