MJR XXIV – AMATAI 

Visuomet yra pradžia ir visuomet bus pabaiga

Jeigu yra pradžia, bus ir pabaiga

Baltiškame pasaulio suvokime laikas yra cikliškas, besisukantis ratu. Pabaiga yra tik kito etapo pradžia. Viskas ritmiškai kartojasi,  nuo metų laikų, kur žiema – tai visa ko mirtis, o pavasaris – visa ko atgimimas, iki žmogaus gyvenimo ciklo. Su gamta pabunda ar gimsta ir miršta žmogus. Gal dėl to artimo ryšio ne tik dievybės yra gamtiškos, bet ir žmonių likimai artimai persipynę su gamta. Ir ne tik likimai bet ir reiškiniai. Kaip ir šis baltų kultūros reiškinys ar tradicijų tąsa kitame formate – festivalis Mėnuo Juodaragis. 

Atsisukus atgal rodos nepastebimai praskriejo laikas, kiek daugiau nei 24 metai, nuo tada kai gimė idėja, bet ir šaltoje Verbiškių kultūros namų salėje suskambo pirmieji mediniai pagoniškų grupių akordai. Viskas buvo primityvu, bet tikra. Daugiau išjausta nei vizualizuota. Primityvūs menai sukurti ant scenos ar nukirstų medžių šakos buvo ta mirtis kuri atnešė tikrą festivalio gimtį. O dabar vėl tenka atsisveikinti. Bet tik neilgam, tik tam kad atgimtume iš naujo. 

Kartu su Jumis nuo seniausių laikų buvusius amatininkus vėl sutiksite Mėnesio Juodaragio amatų kieme dar vienam vasaros pabaigos gerų emocijų ir prisiminimų gurkšniui ir suvokimui patvirtinti, jog baltiška kultūra nemari, jog ji bus gyva tol kol bus gyvi kiekvienas iš Mėnesio Juodaragio personažų, programos dalyvių ir veiklų. Galbūt ne čia, bet kažkur kitur ant šio svieto, kitame formate, kitame laike. 

Šiemet amatų kieme mus vėl savo medžio drožiniais džiugins Dusetų Amatų Centro vadovas Erikas Čypas, pakviesiantis pasigaminti daug dėmesio ir gėrimo sulaukusius senovinius kaušelius. Su Eriko kolega ir bendravardžiu Eriku Hincu visi žiesime molinius puodus, o Vilniaus Puodžių cecho meistrai vadovaujami nenuilstančio Dainiaus Strazdo įtrauks į nesibaigiančią molio kelionę nuo lipdymo iki senovinės baltiškos puodynės. 

Senojo amatų kiemo ir ko gero seniausio Dūburio salos ežero šaknis apjuos ir dvasią bei išmintį saugos Breidokų šeimyna. Ateikite ne tik pasiklausyti pasakų Aukštaitijos krašto išminčiaus ir pasakoriaus ilgabarzdžio Algirdo Breidoko kartu su etnologe Gražina Kadžyte, bet ir nusiausti ar nusipinti margų margiausių juostų. Gražina Kadžytė šiemet mums paruošė tikrą staigmeną pradžiuginsiančią kiekvieną lankytoją – prie amatų kiemo ąžuolo galima bus paliesti, pavartyti ir net paskaityti pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ pilną komplektą, ypatingoje faksimilėje, kurią po 140 m. [1883-2023] išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 

Amatų kiemo didysis ąžuolas glaudžia ir kita veiklas – nė vieni metai neapsieina be legendinio rąstplėšio, kurį paskutinius kelerius metus organizuoja gyvosios istorijos klubas Leitgiris. Po ąžuolu galėsite pakalbinti jo dalyvius bei stebėti netoliese vykstančias kovas ir sudalyvauti ne tik vyrų bet ir moterų rąstplėšyje! 

Čia pat toks pats senas kaip ąžuolas ir dar senesnis pagal tradicijas, geltonas it saulė – midaus skonis tiesiai iš Midaus Namų vadovų Gintarės ir Raimundo Merčaičių rankų visus pasieks midaus gamybos pristatymo ir ragavimo metu. 

Amatų kiemo ąžuolo paunksnėje kiekvienas lankytojas karštą besibaigiančios vasaros dieną ras pavėsį ir prieglaudą, padūmos apie S. Grunau baltišką šventyklą kiek ji buvo reali, galbūt ją kūrė tokie žmonės kaip mes, kurie čia savo veiklomis ir gera nuotaika suburia aplinkinius kaip vieną šeimą. Nuo amatų kiemo ąžuolo atsiveria žvilgsnis į kiemo gilumą, kur centrinėje veiklos erdvėje stovės ilgasis legendinis dainų stalelis kviesianti viso festivalio metu prisėsti užvesti nesibaigiančias dainas, tostus, o gal paklausyti šamaniškų būgnų garsų ir stebėti ant odos gimstančius ženklus visko mačiusiomis Išbadulių (Angis Tatoo) rankomis. 

Kraičio pilnas skrynias atveš ir visiems lankytojams atvers vis gausėjantis eksperimentinės archeologijos klubas Pajauta, valdomas Austėjos Luchtanaitės iš centrinės Kromelio Ministerijos prie Čižų departamento. Čia priimami sprendimai kaip kam drožti ar nedrožti (Algirdas Juškevičius medžio drožiniai), kaip kam degti degutą ar gaminti gintarinius amuletus (Gintaras Markevičius ir Ruslanas Aranauskas), kaip kam kostiumus siūti ar nesiūti ir rekonstruoti – Daiva Steponavičienė pristatys šių žemių Sėlos kostiumą, ir kaip kam kalti ir nusikalti – kalvis Maksimas Mickevičius, o kaip kam spaudus beržo tošyje daryti Vytautas Ramanauskas, kaip sėkmingu baltiškų papuošalų meistru būti – Evaldas Babenskas, ar kaip sureikšminti nereikšmingą viduramžių odinį kamuoliuką (Arūnas Puškorius) ir t.t. ir pan. 

Festivalio amatų kiemą ir festivalį pamilo ir noriai savo vertingomis žiniomis dalinasi meistrai iš Mažosios Lietuvos Angelė ir Vytautas Raukčiai – šiemet kviečiantys pasigaminti nesudėtingus senovinius kinetinius žaislus. Nuostabioji Alytaus tautodailininkė Audronė Lampickienė papasakos apie margučių raštus, o kartu su jos kolega Artūru Janicku bus galima pasigaminti nesudėtingus liepinius paukštelius. 

Amatų kieme taip pat sutiksite kitus neatsiejamus festivalio amatus ir veiklas. Baltabarzdis Vladas Rukša pristatys savo hipiškas keliones po baltą svietą bei baltiškais ženklais dabintą keramiką – dar vieną paskutinių metų hobį. Dusetiškis legendinis Dusetų krašto aludaris Ramūnas Čižas virs vėžius įkaitintais akmenimis. Kristina Motuzienė pakvies į atgal į bendruomenių pradžią, kuomet buvo gaminamos suneštinės vaišės – kiekvieną lankytoją kviečiame atsinešti bent vieną ingredientą paprastai maisto gamybai, kas grūdų, kruopų, kas uogų, gal prieskoninių žolelių iš kurių kartu pasigaminsime suneštines vaišes ir čia pat visi ragausime bei dalinsimės. 

Latavos žemės žaldokas Vykintas Motuza atvers savo baltiškų peilių gamybos meistrystės ypatybes, bet turės ir alaus kaušelį, kitą. Tuo tarpu alaus brolijos narys Peckelis (aka Artūras Masiliauskas) gamindamas alų papasakos apie paslaptingas nuo seno naudojamas žoleles aluje ir kodėl Klevas gali būt beveik nemiegojęs viso festivalio metu. Jau beveik ant bruncho ne tik Klevą bet ir visus budins Šamo (Martynas Švedas) vedama Rytinė Riteriaus mankšta tiems, kas atsikels, ir jei tik visus sutalpins vėliavų kalnas. Kiekvienas ras čia savo mankštą –kas pirštų, kas riterio, kas alaus. O gerokai prasimankštinę jau galėsime vėl leistis į nesibaigiančią Amatų kiemo kelionę laiku atgal į praeitį ir ateitį. 

Visko neaprašysime, juk Jūs patys ten būsite, alų midų gersite, per barzdą varvės, burnoj neturėsite ir nešiosite iki kitų kartų pakol iškris!

Iki susitikimo paskutiniame vasaros nuotykyje. 

Tomas Sutkaitis,
MJR Amatų kiemo vadovas