Sakoma, kad ugnimi protėvių išmintis pasiekia mus laiko erdvėmis. Per ugnį ir su jos pagalba šiandien vis dar gyvi ir senieji lietuvių amatai. Šiemet festivalio Amatų kieme kviesime pažinti ugnimi gyvus amatus – kalvystę, keramiką, senąją kulinariją ir distiliaciją, metalų liejimą bei žengti žingsnį link naujųjų laikų ir šiuolaikinių amatų. Kviečiame visus lipdyti deginti, kalti, kepti ir kurti kartu su įspūdingu būriu geriausių savo amato meistrų!

Ugnis jungia kartas, gimines, gentis, gyvųjų ir dievų bei mirusiųjų pasaulius. Ugnis kaip tęstinumas ir amžinoji atmintis. Suburianti ir šildanti, bet kartu naikinanti ir griaunanti, skaudžiai nutraukianti likimus. Ugnis – tai vidinė emocinė būsena, pasireiškianti kraštutiniais, o gal greičiau tarpiniais žmogaus gyvenimo etapais. Ugnis – stichija, kurią žmogus siekė suvaldyti ir prisijaukinti, neįžeisdamas jos, nakčiai pelenų patalais apkloti, ryte medžiu prikelti.

Ugnis mūsų baltiškasis kodas, įaugęs giliai į kraują. Gal todėl kaskart jos pasiilgstame ir ugnies plazdėjime surandame savo vidinę ramybę, prasmę, o, galbūt, ugnyje, lyg veidrodyje, matome savo sielos užkaborius, prisimename išėjusius.
Be ugnies baltiškų tautų gyvenime nebuvo apsieinama nei akimirkos. Nuo maisto gamybos, ruošos, buities ir ūkio darbų iki dvasinių religinių tikėjimo reikalų, amžinosios ugnies baltiškose šventyklose.

Ugnies niekada netrūksta ir Mėnuo Juodaragyje, tik dar niekuomet ugniai nebuvo skiriamas toks didelis dėmesys kaip šiemet. Amatų kieme galėsime stebėti, patirti ir išbandyti amatus, kurie be ugnies nebūtų įmanomi. Aplink žaizdrų ugnį mus suburs tiesioginiai Perkūno vietininkai žemėje – kalviai. Žaižaruojančiais mostais jie naktį pavers diena ir tūkstančių žiežirbų spiečiais nustebins net visa ko mačiusius. Baltiškojo aukso, žalvario, lašai tyliai sutekės į keraminę ar akmeninę formą juvelyrų dirbtuvėse ir visi galėsime pamatyti kaip gimsta senosios lankinės segės ar žalvariniai varpeliai. Molinių rykų keramikos dirbtuvėse gaminsime molinius šviečiančius žibintus, o su Vilniaus Puodžių Cecho meistrais lipdysime ir stebėsime didyjį keramikos degimą žemėje. Ugninio gėrimo lašai bus išgaunami seniausiuoju hidrolatų ir stipriųjų gėrimų įrenginiu, o Latavos žemės žaldokai, mums visiems stebint ir padedant, pristatys ir pagamins unikalų Anykščių krašto keptinį alų. Būtinai užsukite pasilabinti, pakelti kaušelį ir palaikyti daina. Nagingojo ir talentingojo Dzūkijos medžio drožėjo Algirdo Juškevičiaus rankose medis suplasnos feniksais, kurie lyginami su mūsų aitvarais. Amatų kieme netruks ne tik vaškinių žvakių gamybos, bet ir vaško ugnies sąveikoje gimusių piešinių ant kiaušinių. Margučių meną mums pristatys garsi Dzūkijos tautodailininkė Audronė Lampickienė. Juodaragio amatų kiemą kaip kasmet aplankys ir mus džiugins dusetiškiai Erikas Čypas ir Ramūnas Čižas su alaus gamybos pasakojimais bei panevėžietis Erikas Hincas, vienu atsikvėpimu padarantis tris raugo keramikos degimus.

Istorinę virtuvę pristatys ir maisto kiemelį užvaldys, o taipogi dainoms prie šeimyninės ugnies kvies susiburti eksperimentinės archeologijos klubas “Pajauta”. Vakarais prie galingojo Amatų kiemo ąžuolo pasakas porins Algirdas Breidokas bei Laimutis Vasilevičius. Šiemet mus aplankys bičiuliai iš Ukrainos, Lvivo gyvosios istorijos klubo Čorna Galyč, kurie įrengs gausų veiklomis ir istorine Ukrainos kultūra pripildytą kiemelį. Perduokime karščiausius linkėjimus fronte esantiems kovotojams, pagerbkime kovoje kritusius, ateikime tarti palaikymo žodžio!

Amatų kiemas, kaip kasmetinis ritualas, kurį reikia atlikti, idant pasaulis atsikurtų ir iš chaoso Dievas vėl sulipintų naują pasaulį arba tą patį, byrantį, sustatytų atgal į savo vietas.

Buriuotojas kviečia vėją į bures – Vėjo, vėjo, vėjo!

Juodaragio gentainis kviečia daugiau ugnies – Ugnies, ugnies, ugnies!